Sardinija. Fregola vongole e bottarga

Nežinau nežinau, kaip čia išvertus tokį įmantrų patiekalo pavadinimą. Gal vėliau, nes dabar reikia pasipasakoti apie viską nuo pradžių. Pirmiausia - apie atostogas. Bent jau pirmą jų dalį. Jau reikėjo seniai pasipasakoti, nes dabar kai žiema į akis žiūri tos vasaros atostogos visai nė prie ko.

Pradedu nuo Sardinijos. Jau beveik ir pamiršau, kaip ten gerai buvo, bet kadangi jaučiuosi blogo skaitytojams skolinga, bandau atsiminti. Trumpai ir aiškiai.

Villasimius, Sardinijos pietūs, 60 km nuo Kalgario. Pirmas įspūdis važiuojant sala: nesitikėjau, kad ji tokia laukinė... Vingiuoti keliai, saulės išdeginta žolė, brūzgynais apaugę kalnai, kaktusais nusėtos pakelės. Tyla. Ir kartkartėmis eismą stabdantis neregėto senumo, bet dar vis judantis automobiliukas.

Viešbutis, kaip ir tikėjomės, nedidelis, paprastas ir autentiškas. Iki jūros veda takelis per kopas. 3 minutės. Jūra nepaprasta - skaidri krikštolinė, baltas smėliukas. Be galo ramu. Po kurio laiko suprantame, kad kažkas ten ne taip. Hmm... nerasta nei telefono, nei televizoriaus, nekalbu jau apie internetą. Labiausiai žavintis dalykas - visi viešbučio svečiai sėda valgyti už didelių stalų po šešis ar net daugiau.

Viešbutį 'užrodė' draugai, galiu drąsiai rekomenduoti ir aš - Fiore di Maggio, Villasimius. Sutikome daug italų, kurie jau daug metų iš eilės ten apsistoja. Labiausiai visus vilioja būtent vakarienės. Maistas paprastas, lyg būtų ruoštas namuose. Tenka paragauti ir tradicinio paršiuko, kepto ant mirtos lapų, ir fregolos, ir vietos gėrimo mirto, ir tipinių desertų.

Jau per pirmą vakarienę išsiaiškiname, kad eina gandas apie nerealų žuvies restoraną Da Barbara kaimyniniame Solanas kaime. Juokingai skamba - Pas Barbarą, bet juoką keičia susidomėjimas, kai kas vakarą vis kas nors grįžta susižavėjęs, kaip gerai ten: si mangia molto bene. Pabandome ir mes. Liekame sužavėti. Grįžtame dar kartą. Vienas iš jų tipinių patiekalų - fregola vongole e botarga, atrodęs būtent taip:

Man tiek patiko, kad bandau atgaminti namuose. Produktus susiperku eilinėje vietos parduotuvėje.

Fregola - tipinė pasta Sardinijoje. Kažkuo panaši į kuskusą. Kol kas niekur kitur nemačiau jos pirkti. Delikatesų parduotuvėse neieškojau. Jei kas žino, kur būna pirkti, pasufleruokit!

Bottarga - sūdyti ir džiovinti ikrai, juos galima pirkti tarkuotus miltelių pavidalu bei vakume gabaliukais. Skonis labai žuviškas, sūru. Užmačiau, kad dabar Italijos Iper prekybos centruose vyksta Sardinijos dienos, bottargos pirkti buvo. Fregolos, deja, ne.

Vongole - valgomieji jūriniai moliuskai, angliškai clams. Mano mėgstamiausi.

2 žmonėms

200 gr fregola
litras sultinio
alyvų aliejaus
česnako skiltelė
čili pagal skonį
petražolių saujelė
500 gr vongole
šlakelis balto vyno
keli kupini šaukštai tarkuotos bottargos

Paruošti moliuskus - išrinkti jau atsidariusius, nuplauti, pamirkyti pasūdytame vandenyje, kad išsifiltruotų smėliukai.

Užvirti sultinį, jame virti fregolą 5 minutes. Nusunkti, skystį pasilikti.

Kol verda, keptuvėje ant alyvų aliejaus pakaitinti česnako ir čili, kapotas petražoles. Kai pakvips, sudėti moliuskus. Įpilti truputį balto vyno, kai alkoholis nugaruos, uždengus dangtį palaukti, kol moliuskai atsidarys.

Sudėti fregolą ir kaitinti ant nedidelės ugnies dar apie 15-20 minučių, panašiai kaip risotto vis įpilant atidėto sultinio, po šaukštą beriant botargą. Mano rezultatas toks:

Patiekti pabarstytus bottarga. Užgerti baltu vynu. Atsiminti atostogas. Mmmm... Ypač tą nepaprasto skaidrumo jūrą... ech, Sardinija...