Svečias su fotoaparatu: Jogintas Visockas, rudenio gėrybės ir ratatouille

Šiandien vėl siūlau virtualią vakarienę su fotografu. Mano akiratyje - Jogintas Visockas. Jis, kaip ir visi seni pažįstami, visai netyčia prašmėžavo Facebook‘e. Kai peržiūrėjau jo nuotraukų galeriją, pasidarė be galo įdomu, o kaip gi jo fotografijos pasaulyje atrodo maistas. Puikiai pamenu Joginto studentavimo laikų virtuvę, kur teko praleisti ne vieną vakarą lipdant savo bakalaurinį (viešas ačiū už kantrybę!). Turiu prisipažinti, tada nei aš, nei Jogintas išskirtiniais kulinariniais sugebėjimais nepasižymėjom. O gal ir klystu? Laikas išsiaiškinti.

Žodis Jogintui:

Kadangi ruduo dovanoja daug įvairiausių gėrybių (dažniausiai daržovių pavidale), šįvakar pasigaminsime ne ką kitą, o tų daržovių troškinį, kuris turi "apytikslį receptą". Tiesiog recepto tokio kaip ir nėra, nes į šį patiekalą galima dėti kokias tik mėgsti ar kokias tik turi tuo metu to sezono šviežias daržoves - pradedant morkomis ir paprikomis ir baigiant patisonais, cukinijomis ar moliūgais.

Esmė turbūt slypi pačioje pradžioje... Į keptuvę dedame gerą šaukštą sviesto (tobula, jeigu tai Ghee (lydytas) sviestas) ir palaukiame, kol jis ant silpnos ugnies išsilydys. Tuo tarpu pasiruošiame prieskonius: reikės visko po šiek tiek - kardamono, kumino, kalendros, juodųjų pipirų, cinamono, muškato riešutuko, žvaigždinio anyžio ir gvazdikėlių (kiekius sudedamųjų prieskonių galima koreguoti pagal kiekvieno virėjo užgaidas, bet jie nedideli - vienetukais). Kiekvienoje virtuvėje prieskoniai trinami/malami skirtingai - pats naudoju senovinę rusišką kavamalę. Taigi, susismulkinam prieskonius ir beriame juos į jau išsilydžiusį sviestą keptuvėje. Tuomet skaičiuoji maždaug iki keturiasdešimtketurių (kol prieskoniai pradeda taip smagiai kutentis, burbuliuoti ir sproginėti) ir beri pirmąsias daržoves - žinoma, tas, kurios reikalauja daugiausiai laiko "pasigaminti". Pas mane ši misija dažniausiai patikima morkoms :) BŪTINAI gerai išmaišome pirmąsias daržoves, kad prieskoniai nepriliptų tik prie vienos jų pusės! Tada kubeliais ir ne per mažais gabaliukais ruošiame keptuvei kitas daržoves - patisonai, cukinijos, baklažanai, pomidorai, porai, salierai, juodieji ridikai (jis, sakoma, prilygsta antibiotikams savo veiksnumu), paprikos, moliūgai... Viską dedame eilės tvarka pagal atsparumą terminiam apdorojimui ir stengiamės troškinti ne per ilgai - vos tik morkos ready, reiškia viskas ready. :) Pabarstom žolėm (vėlgi priklauso nuo to, ką turi - petražolės, krapukai, ant palangės augantis bazilikas...) ir tiekiam į stalą!

Tai čia turime tokią paprasčiausią vyrišką versiją, nes tikrai dažnai patingiu žaisti ilgiau ir daugiau toje virtuvėje. Bet šiaip šis "ratatujis" puikiai susidraugauja su couscous'u, ryžiais, ciabatta, baguette ir t.t.

Tai tiek, skanaus, voila!

P.S. jei troškinant pritrūktų garo/drėgmės, tuomet galima įpilti šlakelį balto vyno (raudonas irgi tiks, jeigu daržovių sąraše figūruoja ir pomidoras).

P.P.S. savitą "riešutėlio" skonį priduoda avinžirniai, tik juos turbūt geriau prieš kažkiek laiko pamirkyt vandenyje, išsivirti ir į troškinį įmaišyti tik viduryje proceso...

P.P.P.S. prieš įpjaustant moliūgą (o taip pat ir kitus ingredientus) galima atkasti gabaliuką ir pažiūrėti, ar jis ne kartus (kartus moliūgas = kartus troškinys)

Argi ne puikus receptas su dar puikesnėmis iliustracijomis? Iš monkey pusės labai parūpo Jogiui užduoti ir keletą klausimų. Smagaus skaitymo!

Tu ir fotografija. Kas tai? Kada tai prasidėjo, tai pomėgis, darbas?

Šis romanas prasidėjo netikėtai perieš kokius 7 metus ir tęsiasi iki šiol. Būna pasibaram, neišsiryškinam, vienas kitą kuriam laikui atstumiam, bet finale vis tiek sugrįžtame vienas prie kito. Tai tikrai ne darbas ir turbūt netgi ne pomėgis - tai gyvenimo būdas. Visų pirma, taip sakau todėl, kad savęs nelaikau fotografu - esu lomografas ir drąsiai tik taip save vadinu. Lomografija yra fotografijos atšaka, kur galutinis rezultatas nėra taip stipriai aukštinamas kaip bendrojoje fotografijoje. Man būtent tai ir priimtina: pats lomografavimo procesas, žmogaus gyvenimas, jo mintys, regimos spalvos, idėjos, eksperimentai ir kvapai susilieja į vieną galutinį rezultatą, kuris dažniausiai būna asmeninis ir individualus. 

Kas guli tavo fotografijos krepšy?

Kadangi lomografuoju su "juosta", tai natūralu, kad pačios įrangos yra išties daug (kraustydamasis prieš kelis metus suskaičiavau apie 40 fotoaparatų, kurių totali dauguma - juostiniai). Todėl ir krepšio turinys pastoviai kinta, priklausomai nuo sąlygų, į kurias išeinu. Senutėlis rusiškas LC-A visada būna kišenėje - 365 dienas per metus. Tuo tarpu kita dažnai naudojama technika yra Horizon panoraminis fotoaparatas, vasarą įsimetu ir kelis plastic-fantastic serijos daiktus (pvz.: Oktomat ir Supersampler), žiemą daugiau eksperimentuoju su Holga ir jos kūrybiniais filtrais, tačiau... lomografijoje ne taip svarbu, kas guli tavo krepšyje, nes įdomius rezultatus gali gauti ir pakeisdamas patį procesą, pvz.: apsukdamas juostelę kita puse, apšviesdamas ją dukart silpniau, kad tilptų "antras sluoksnis" (beje, tokiu principu ir atsirado šiam svečiavimuisi tavo bloge skirtas lomoprojektas "rudens gėrybės"), šaldydamas juosteles, jas virdamas vandenyje, įleisdamas pelėsių į "kanistriuką" ir t.t. Nori padaryti kokią nors nesąmonę? Just do it! Tiesa, teisybės dėlei pasakysiu, kad kelionėse tenka remtis dar ir "juodadarbiu" skaitmeniniu fotiku, tačiau į albumą juo darytų nuotraukų klijuojasi labai nedaug.

Tu ir virtuvė. Tu ten svečias ar šeimininkas? Kokie patiekalai vyrauja?

Kadangi kaskart kažką gamindamas jaučiuosi darąs šedevrą, tai galima nuspėti, jog virtuvėje esu retas svečias, kuris kiekvieną kartą džiaugiasi rezultatu (nes tiesiog nežino, koks jis turėtų būti ir negali palyginti jo su begale ankstesnių bandymų). Taigi, virtuvėje esu daugiau svečias, tačiau svečiuojuosi gana dažnai, nes turiu "pagalbinio personalo" etatą (na gal pusę etato...) - pjaustau, kapoju, skutu, plaunu ir stengiuosi daryti viską, kad pagelbėčiau kūrybines kančias pagrindiniam namų virtuvės šefui. O šiaip MANO virtuvėje vyrauja paprastesni patiekalai, kur nėra daug puošybos, kurių gamyba nereikalauja daug laiko ir kurių sudedamosios dalys dažniausiai būna po ranka. Kadangi tai dažniausiai arba vegetariški, arba žalio-maisto idėjai pritaikyti patiekalai, tai man išgyvenimui užtenka keptuvės ir puodo - viryklės turbūt niekada vienas pats nejungčiau.

Kaip patiko fotografuoti maistą?

Čia vėl toks dviprasmiškas dalykas - kadangi tai nėra standartinė fotografija, tai nėra jokių kanonų ir taisyklių, kaip turėtų atrodyti nulomografuotas maistas... Specialiai šiam mūsų projektėliui pasirinkau nejautrią juostelę ir išėjau ieškoti vaizdų pirmajam juostelės sluoksniui - supratau, kad tobula vieta būtų ūkininkų turgelis, kur ir perku šviežias daržoves. Ten kliuvo daugiausia pirmojo sluoksnio kadrų, nes juk pirmiausia patiekalui reikia atsirinkti ingredientus, tiesa? Tuomet senamiestyje netikėtai aptikau "Rudens gėrybių" parodą, kuri tik dar labiau patvirtino, kad žengiu teisingu keliu. Na o pabaigai bandžiau ir tas lėkštes pagauti, bet... čia jau tokia labiau fotografijos pasireiškimo sritis, tad lomografui su maistu sunkiau. Pykšt pokšt ir valgom, ko čia daugiau dar fotkintis?

Įprasti pusryčiai šeštadienio rytą?

"Vienišo" ryto atveju mane praryja rytinė spauda kompiuterio ekrane (blogai ir panašūs dalykai) su šalia garuojančiu kavos puodeliu ir taip netikėtai sulaukiame pietų meto, taip kad net nereikia spręsti pusryčių klausimo. Bendrų šeimyninių pusryčiu atveju valgome pačių darytą jogurtą, varškę su uogomis, manų košę su cinamonu, šviežiai spaustų vaisių kokteilius, riešutus. Netingėčiau, tai turbūt dažnai blynelius kepčiausi, bet...

Ideali vakarienė. Kokia ji? Kur? Su kuo?

Mano gurmaniško pamišimo šalimi galėtų būti Italija - esu didžiulis pastos, picos, lazanijos ir kitų itališkų dalykų fanatas! Taigi stalo viduryje turime jau itališką maistą, taip? Tuomet aplink jį apsodiname artimiausius draugus, o viskas vyksta namų terasoje šiltą rudens vakarą. Nemėgstu pompastikos, tad viskas būtų kuo paprasčiau, bet kartu ir stilingai bei gražiai. Kita vertus, atmetus visus mintyse išgalvotus idealios vakarienės variantus sugrįžtu į realybę, kur kas vakarą manęs laukia tokie gėriai. Užsidegame žvakę, pasidedame medžiagines servetėles ant kelių ir bendraudami kaskart idealiai vakarieniaujame namie. Svarbu, kad maistas skanus ir sveikas.

Kokį patarimą duotum pradedantiems fotografuoti?

Priklauso nuo to, kokius sau tikslus kelia tas pradedantysis... Realiai turi kažkam patikti ir įtikti, kad pasiektum kažkokių tikslų, tad galima sekti madas, kopijuoti populiarias klišes. Galima ir savaip viską daryti, bet tuomet geriausiu atveju "menininku" savam rate būsi pavadintas. Visgi aš siūlyčiau klausytis širdies ir daryti tai, kas veža, nuo ko darosi pačiam fotografui. Tą jaus ir žiūrovas, nesvarbu kas jis toks - parodos lankytojas ar močiutė su seneliu. Pirmas dalykas pradedančiajam - kuo daugiau rodyk savo darbus kitiems ir būtinai klausykis kritikos. Ją sunku pradžioje priimti, su ja norisi kovoti, bet klausyk kiekvieno žinančio ką sako patarimo ir papeikimo - taip tiesiog pamatysi, kad kiti žmonės sako tiesą ir jų dėka tobulėsi. O tobulėdamas pamažu suprasi, kaip tau patinka tai, ką darai... Žiūrovas tai jaučia! 

Daugiau Joginto nuotraukų rasite www.lomography.com puslapyje.

Labai ačiū Jogintui už nuotraukas ir įdomų virtualų pokalbį. Man patiko. O jums?

Le polpettine con pinoli

Kotletukai su kedro riešutais. Sicilietiškos kilmės. Paprasta ir nieko naujo. Valgo ir vaikai, ir suaugę.
Receptūra apytikslė, nes kol išryškino ir nuskanavo juostą, pamiršau, kaip gaminau! Su metais galva į puodynę virsta, pats laikas pradėti viską užsirašinėti. Arba pagaliau nusipirkti išsvajotąjį skaitmeninį aparatą. Hmmm... taip, tikrai, geriau pastarasis variantas

300 g maltos veršienos
2 riekės padžiuvusios baltos duonos
stiklinė pieno jai pamirkyti
pora šaukštų smulkiai tarkuoto parmezano (arba grana, džiugo ir pan.)
skiltelė česnako
1 kiaušinis
pundelis petražolių
saujelė kedrų riešutų (jei kam patinka, ir razinų)
druskos, pipirų
alyvų aliejaus kepimui

Duoną (o tiksliau, batoną) išmirkyti piene. Į mėsą įkulti kiaušinį, įspausti česnaką, sudėti išmirkytą duoną, sūrį, kapotas petražoles, riešutus ir, jei naudojame, nuplikytas razinas, pasūdyti, gerai išminkyti.

Formuoti graikiško riešuto dydžio kukuliukus, gerai iš abiejų pusių apkepti keptuvėje. Išdėlioti ant virtuvinio popieriaus, kad susigertų riebalai. Tada jau į stalą. Skanaus!

PS: Man asmeniškai labiau patinka ta pati versija pomidorų padaže, bet paįvairinimui kartais tinka ir in bianco

Vakarienė su fotografu. Jolie Zocchi ir risotto su voveraitėmis

Mano gyvenime pastaruoju metu dažnai vienas per kitą maišosi virtuvė ir fotografija. Fotoaparatas ir viryklė. Teletabiai į tarpą. 

Šitame sukūryje vieną dieną kilo klausimas - argi nebūtų įdomu pamatyti, kaip skirtingi žmonės mato maistą? Savo vakarienę. Per fotoaparato vaizdo ieškiklį. Argi nebūtų įdomu sužinoti, ką vakarienei valgė ir kaip ją užfiksavo fotografas (po šia sąvoka talpinu tiek mėgėjus, tiek šios profesijos atstovus). Taigi skelbiu rubriką – vakarienė su fotografu. Sakykit, su kuo norėtumėte virtualiai pavakarieniauti Jūs!

Pirmasis svečias – mieloji draugė Jolie Zocchi, su kuria mes gyvename beveik kaimynystėje ir draugaujame tiek artimai, kad ji man negailėdama paskolina savo geriausią fotografinę techniką. Čia va tikras draugystės išbandymas! O mūsų vaikai džiaugsmingai mušasi, t.y. žaidžia kartu, kai mes dalijamės savo fotografinėmis svajonėmis. 

Jolie mane žavi ne tik kaip fotografė, bet ir kaip puiki improvizatorė virtuvėje. Aišku, mus sieja ir meilė itališkam maistui. Šiandien ji jums pristato Risotto su voveraitėmis:

Risotto su voveraitėmis 

'Beužrašinėdama receptą paskaičiau ir prisiminiau, kad mūsų vietinėje parduotuvėje galima lietuviškų voveraičių nusipirkti. Taip mano virtuvėje dažnai gaunasi itališki patiekalai su lietuviškais prieskoniais. 

Ryžių carnaroli 4 asmenims

Vienas didelis svogūnas

Taurė balto vyno

Sultinio

Voveraičių (geriausia lietuviškos, dzūkiškos) – manau ten buvo 400gr

Sviesto toms voveraitėms pakepint 

Puode alyvuogių aliejuje apkepiau smulkiai spaustytus svogūnus, iki aukso spalvos. Sudėjau ryžius ir juos paskrudinau. Apipyliau vynu (ta vieta labiausia patinka Danieliui (mažasis beveik dvimetinukas sūnelis), nes viskas šnyyyypščiiiaaa). Paskui pripyliau sultinio, pamaišiau ir beveik pamiršau (čia mano uošvienė kažkada mokė, kad nereikia risotto labai daug maišyti – čia tau ne polenta, kaip ji sako). Tai aš karts nuo karto, kai primindavau, pamaišydavau ir jeigu reikdavo, dar sultinio įpildavau. 

Atskirai paruošiau voveruškas – tiesiog pakepiau jas svieste su trupučiu petražolių.

Kai risotto buvo beveik išviręs, sudėjau voveruškas ir dar paviriau.

Nuėmiau nuo ugnies, idėjau gerą šaukštą sviesto ir trupučiuką grietinėlės įpyliau. Uždengiau ir palikau 5 min.

Viskas!'

Kol receptas buvo ruošiamas, aš tiesiog pasmalsaudama Jolitai uždaviau keletą klausimų (pastaba – nenoriu apsimesti nei fotografe, nei žurnaliste, esu tiesiog smalsi blogerė).

Jolita, kada pradėjai fotografuoti? Kas tau yra fotografija?

Šią vasarą, liepos pabaigoje atšvenčiau gražų jubiliejų – metus! Pagalvojus tai ne tiek jau ir daug, ar ne? Bet kai kiekvieną dieną strikinėji su fotoaparatu, pradedi kitaip galvoti :)

Sunkus tas antras klausimas. Man fotografavimas - kalėdos. Kaip vaikai laukia kalėdų, taip aš laukiu, kada galėsiu fotografuoti. Patinka parodyti žmonėms, kaip matau pasaulį, vieną ar kitą objektą, moterį, vaikus. Viską, kas mane supa. Tai visai nereiškia, kad matau teisingai, gražiai, spalvotai. Tiesiog taip, kaip man atrodo būtent tą akimirką. Jeigu žmonėms patinka – džiugu. 

Esu natūralistė, jeigu taip galima pavadint. Myliu natūralią šviesą. O stilius... tikriausia aš dar ieškojimuose. Dabar atradau juostą ir tai mane užkerėjo, užvaldė, tiksliau pasakius! Tad toliau fotografuosiu tik į juostą. Ta senoji fotografija turi daug šarmo. Per daug gyvenimiška ir tikra

Kokia įranga nešiojama krepšy?

Ech... ten ir daug, ir mažai. Hasselblad 500c, Nikon 200D ir pora skolintų juostinukų. Dairausi į dar vieną.

Mėgstamiausias objektyvas?

50mm  f1.4, labai mėgstu atvirą diafragmą

Kaip patiko fotografuoti maistą?

Visada gerbiu kitą fotografą – profesionalą, mėgėją. Nesvarbu, ar jis 'fotkina' žmones, grybus, ar vištas, bet dabar dar labiau gerbsiu tą, kuris fotografuoja maistą – man tai išbandymas! Bet aš dar nebaigiau - čia iššūkis!

  

Kokie patiekalai vyrauja tavo virtuvėje?

Itališki su lietuviškais „prieskoniais“. Esu įsitikinus, kad man geriau sekasi daryt kitus darbus, nei valgį ruošti. Bet kartais ateina įkvėpimas – tada gaminu. Turiu šimtus maisto ruošos knygų ir žurnalų – bet dažniausiai receptas gimsta mano galvoje. Todel ir gaunasi tokie pusiau itališki/lietuviški patiekalai.

Mėgstamas patiekalas?

Sunku pasakyti, kas man labiausia patinka. Dievinu jūros gėrybes, mėgstu picą. Ir labai labai patinka žąsų kepenėlės.

Įprasti pusryčiai šeštadienio rytą?

Aš geriu kavą ir tik kavą. Nemėgstu pusryčių. Nei šeštadienį, nei pirmadienį. O kadangi šestadieniais imu laisvą dieną nuo gaminimo (ir ne tik šeštadienį, o gana dažnai) – tai visi kiti valgo tai, ką randa šaldytuve arba spintelėse.

Va sekmadieniais dažniausiai ruošiam brunch - ant stalo keliauja viskas, ką turim šaldytuve. Nuo jogurtų iki kiaušinienes.

Ideali vakarienė. Kokia ji?

Dievinu prancuzišką virtuvę. Net jei ir nieko nemoku gamint, valgyt labai mėgstu! Todėl ir ideali vakarienė būtų kur nors mažame jaukiame pietų Prancūzijos restoranėly. Tokiame autentiškame vietiniame (nebegaliu rašyt, nes seiles tysta)

Ai, dar norėčiau vakarienės tik su savo mylimuoju. Ramios ramios (nesunku suprasti - be vaikų! aut.pastaba).

Ko prašysi Kaledų senelio?

Brangi drauge, netilps čia tas sąrašas! (kur jau kur jau, negi gaila bent pirmais trimis pageidavimais pasidalinti? - aut.pastaba)

Kokį patarimą duotum pradedantiems fotografuoti?

Kažkaip pagalvojau, o kokį aš gavau? Na tikriausia eiti į supermamą, fotografijos pradžiamokslį – kur visko pradžia...

O jei rimčiau kalbant, daryt tai, ką jauti, kaip jauti. Nes fotografija tai - jausmas! 

Jolitos darbus galite pamatyti www.joliesfoto.com 
Sekti naujienas prašomė facebook ir twitter

Risotto alla zucca e pepperoncino

Scroll down for an English version.

Šimtaryžis su moliūgais ir čili pipiru, išvertus iš italų kalbos. Štai su kokiu patiekalu pasirodau po vasaros atostogų. Ačiū tiems, kurie pas mane vis dar apsilanko, nepamiršta. Norėčiau pažadėti, kad rudens atostogų nebus, bet negaliu. Sugedo mano fotoaparatas, tad net ir virtuvėje esu kaip be rankų! Dabar pasikliauju tik kitų žmonių gerumu, kaip antai mano mielos draugės Jolitos, kuri man paskolino savo fotoaparatą su visa objektyvų kolekcija.

Receptas paprastas. Patiekalas skanus. Anyta sako 'buonissimo', aš, kaip lietuvė, sakau kukliau - skanu. Mano mažasis sakė - mmm. Suvalgė tris lėkštes, galima suprasti, kad buvo skanu. Čili mano manymu būtinas, labai gerai atsveria moliūgo saldumą.

2 žmonėms plius 1,5 metų vaikui

Reikės 200 g ryžių (arborio, carnaroli ar pan.)
Gabalo moliūgo (maniškis svėrė 500 g)
alyvų aliejaus poros šaukštų
nedidelio svogūno
poros česnako skiltelių
raudono čili pipiro (arba džiovinto pagal skonį)
daržovių sultinio apie 300 - 500 ml
šaukšto sviesto ir smulkiai tarkuoto Grana Padano sūrio (arba parmesano, arba džiugo)

Moliūgą supjaustyti smulkiais kubeliais.

Užvirti sultinį, puodą palikti ant silpnos ugnies.

Plačioje keptuvėje ant alyvų aliejaus pakepti smulkiai pjaustytą svogūną, česnako skilteles (jas perpjaunu per pusę, vėliau išgriebiu), čili pipirą (dėjau pusę pjaustyto ir pusę nepjaustyto).

Svogūnui suminkštėjus sudėti moliūgo kubelius, pakepti kelias minutes.

Suberti sausus ryžius, leisti jiems perkaisti. Tada galima įpilti pusę stiklinės balto vyno, maišant leisti išgaruoti alkoholiui arba iškart pradėti pilti sultinį. Pilti po samtį, vis maišyti, kol susigers. Tada vėl pilti. Ir vėl maišyti. Taip apie 16 minučių nuo pirmojo sultinio samčio.

Pasūdyti. Išgriebti čili ir česnaką. Nuėmus nuo ugnies greitai įmaišyti šaukštą sviesto, pabarstyti sūriu, palikti pailsėti kelias minutes prieš tiekiant į stalą.

And a quick English version 
A recipe for 2 adults and one 1,5 year old

200 g italian risotto rice (arborio, carnaroli)
~ 500 g of pumpkin
a couple of spoons of olive oil
1 small onion
2 garlic cloves
1 red chilli pepper (fresh or dried to taste)
300 - 500 ml vegetable broth
1 tbsp butter
freshly grated Grana Padano (or Parmizan) cheese

Slice the pumpkin into small cubes.

Bring the broth to boil, leave the pan simmering on the hob

Heat the olive oil in a wide pan, add chopped onion and whole peeled garlic cloves (I halve them and take out later, after adding the rice) and chillies (as our toddler eats it I chop half of fresh chilly, but also add the remaining half).


As the onion softens, add the pumpkin cubes, leave for a couple of minutes.Then add the rice, turn around for rice to heat through. Now you could add a half a glass of white wine, turn until alcohol evaporates or if you prefer to omit the wine, start adding the broth. Take the time - it should take about 16 minutes. Add one laddle, turn until absorbed. Add one or two more - keep turning the rice until it's all absorbed. And like this for 16 minutes. The rice should still be 'al dente', not too liquid. Season to taste.

Take off the heat, beat in the butter, add grated cheese. Leave to rest for a couple of minutes before serving.

Buon appetito!

Šviežių burokėlių salotos su obuoliais ir keptu sūriu

Pas mus dietos laikotarpis. Gegužę praleidome Romoje, atsivalgėme sotaus, paprasto, tikro maisto, išsigandome svarstyklių ir atidarome salotų mėnesį. Kiek ilgai - neaišku. Svarbu geri norai!

Šių salotų receptas gimė pagailėjus mažučių jaunučių burokėlių. Taip gailėjau mesti juos į puodą ir taip išžudyti visus vitaminus, kad teko pagalvoti, kaip iš jų pasigaminti salotas. Ieškojau tomino tipo sūrio kepimui, radau kažkokį tai ožkos, pavadinimu tomies, minkštą sūrį kietesniu pelėsiniu apvalkalu. Į salotas įsipaišė. Buvo pripažinta ir suvalgyta. Abiejų mano vyrų! Dėl mažojo tikrai nustebus buvau. Rėkė tol, kol nusigavo ant mano kelių, rankomis iki lėkštės ir galėjo išsirinkti burokėlius. Valgė! Bet tikriausiai nereikia net minėti, kokia po to buvau aš ir koks 'švarus' buvo jis...

 2 valgytojams

2 nedideli burokėliai
pora šaukštų apelsinų sulčių
obuolys (ir morka manau tiktų)
salotų lapelių
šaukštas paskrudintų sėklų mišinio (moliūgai, saulėgražos, sezamai ir pan)

alyvų aliejaus šaukštelis
česnako skiltelė
mėgstamo sūrio (minkšto ožkos ar karvės, tinkamo kepimui)

pagardinimui alyvų aliejaus, druskos, pipirų

Mano kuklia nuomone, salotų skonis labiausiai priklauso nuo to, kaip supjaustytos daržovės. Skaniausia būtų šiaudeliais. Greičiausiai tai padarysite su specialia pjaustykle, arba peiliu, jei kas mokate gerai naudotis, na kaip kad profesionalūs virėjai per kulinarinius šou. Aš taip nemoku, deja. Ir pjaustyklei burokėliai pasirodė per kieti. Teko pjaustyti pjaustykle riekelėmis ir peiliu pridaryti šiaudelių. Na bet taip vargti verta, taip skaniau :)

Burokėlių šiaudelius apšlakstyti apelsinų sultimis. Supjaustyti šiaudeliais obuolius, taip pat apšlakstyti sultimis. Nuplauti ir nusausinti salotas.

Keptuvėje pakaitinti šaukštelį alyvų aliejaus su perpus perpjauta česnako skiltele. Iš abiejų pusių apkepti sūrį.

Lėkštėse dėlioti salotų lapus, burokėlių ir obuolių (ir/ar morkų) šiaudelius, pabarstyti sėklų mišiniu, dėti ant viršaus šiltą sūrį, pašlakstyti alyvų aliejumi, pabarstyti šviežiai maltais pipirais ir tiekti į stalą.

(Jei mokat pjaustyt šiaudeliais) salotos labai greitai pagaminamos, labai sveikos ir gardžios.

Skanaus!

Fegato alla veneziana. Kepenėlės venecijietiškai

Pirmą kartą jų paragavau prieš kelis metus prie Gardos ežero šiaurės Italijoje. Ežeras, beje, labai gražus, tik italai gailisi labai, kad visas išparduotas vokiečiams... Taigis užsisakius tų kepenėlių neturėjau jokio supratimo, su kuo valgoma. Negalėjo man paaiškinti ir monkey husband, nes gi pas juos Romoje venecijietiškų patiekalų tikriausiai niekas negamina. Patiekalas patiko, o dabar, kadangi yra užėjus kepenėlių valgymo manija, gaminamas ir namuose. Receptų internete daug, bet aš darau savaip.

Du pagrindiniai ingredientai čia - kepenėlės ir svogūnai. Kad ir kaip bedarytumėt, svarbiausia laikytis principo, kad svogūno turi būti daug, geriausiai tiek pat, kiek kepenėlių. O gal net daugiau. Darau dažniausiai su vištienos kepenėlėmis, nors originalas reikalautų veršienos. Svogūnus reiktų kepti svieste, bet jį keičiu aliejumi.

2 žmonėms
apie 300-400g kepenėlių
2 dideli svogūnai
šaukštas vyno acto (balto arba raudono)
alyvų aliejaus arba sviesto kepimui
druskos, pipirų, petražolių lapelių, ketvirtis citrinos (jei nėra petražolės ar citrinos, nieko tokio)

Kepenėles nuplauti, supjaustyti apie cm storio juostelėmis arba pagal skonį ploniau ar storiau.

Supjaustyti svogūnus pusžiedžiais, kepti keptuvėje aliejuje arba svieste ant vidutinės ugnies apie 10 minučių, kol suminkštės. Pasūdyti, įpilti šaukštą vyno acto, pamaišyti sekundę, kol dings aitrus acto kvapas, dėti kepenėles ir kepti ant ganėtinai aukštos ugnies. Ne ilgiau nei 5 minutes, perkepusios kepenėlės bus neskanios, lyg guminės. Pasūdyti, pabarstyti pipirais, pašlakstyti citrinos sultimis ir pabarstyti petražolėmis.

Valgyti su bulvių koše. Užsigerti vynu. Labai skanu ir ganėtinai paprasta

Primenu ir kitus mūsų išbandytus ir labai patikusius receptus su kepenėlėmis: paštetas ir veršienos kepenėlės su balzaminiu actu

Vištienos krūtinėlė su kuskusu ir cukinijomis

Jei reikia greitai, bet skaniai pavalgyti, labai pravers išsisaugoti šį receptuką. Mažiau nei pusvalandis ir viskas ant stalo. Kam aktualu, vaikams labai patinka - jei nevalgys vištienos, tai bent kuskusą su cukinijomis. Jei šio atliks, kitos dienos pietums galima pakepti ant aliejaus juostelėmis pjaustytą papriką, jai suminkštėjus dėti susmulkintos vištienos gabalėlius, kuskusą, perkaitinti ir gatava. Du greiti patiekalai!

2 žmonėms
100g kuskuso
200 ml vištienos sultinio
1-2 nedidelės cukinijos
citrina
vištienos krūtinėlės
druska, pipirai, alyvų aliejus

Pirmiausia kuskusą užpilti verdančiu sultiniu, uždengti ir palikti 10 minučių išbrinkti.

Keptuvėje pakaitinti šaukštą alyvų aliejaus, burokine tarka įtarkuoti cukinijas. Kepti trumpai, kol dar cukinijos skaisčiai žalios ir kiek traškios. Išėmus iš keptuvės supilti į kuskusą, išspausti pusės citrinos sultis, pabarstyti druska ir pipirais, išmaišyti.

Toje pačioje arba kitoje keptuvėje kepsim vištieną. Vištienos krūtinėles paploniname - perpjauname išilgai pusiau, ant lentelės tiesiame maistinės plėvelės sluoksnį, dedame file, apklojame plėvele ir padaužome turimais virtuvės įrankiais (esu prieš mėsos mušimą, virtuvėj muštuko mėsai nerasta, tad išimtims labai tinka sunkus medinis kočėlas).

Padruskinam, papipirinam, dedam į keptuvėje įkaitintą šaukštą ar du aliejaus, kepame kiekvieną pusę apie 2 minutes, gausiai palaistome citrinos sultimis.

Tiekiame su kuskusu. Tikrai greita ir skanu!

Receptas iš BBC Good Food

Orata al cartoccio. Orata popieriuje

Nežinau, kaip dažnai ir kokią žuvį ant stalo galima rasti pas jus namuose. Jei namuose yra žvejų, tikriausiai lydekos, karpiai, ešeriai, žiemą stintos, vasarą karšiai ir panašiai. Pajūryje gyvenantiems gal lengviau rasti ir šviežios menkės, plekšnių ir kitokių jūrinių žuvų. Kiek pamenu, eilinio prekybcentrio žuvies vitrinos atrodo gan skurdžiai - lašiša, karpiai ir rūkytos žuvelės. Bet manau, kad padėtis su laiku vis taisosi, augant paklausai, parduotuvės pasiūlo įvairesnės šviežios žuvies.

Pas mus Šveicarijos pietinėje dalyje žuvies pasirinkimas, sakykim, lenkia lietuvišką, bet toli gražu neprilygsta itališkajam parduotuvių asortimentui. Labai populiaru žuvies file, kas man iš esmės nesuprantama - sunku patikrinti, kokio šviežumo žuvis buvo į file paversta. O kainos!!! Kažkada skundžiausi mėsos kainomis, žuvies kainos joms tikrai prilygsta, o kartais ir pralenkia. Taigi mes dažniausiai naudojamės įvairiomis akcijomis. Pavyzdžiui, ir šįkart oratos tik 12,50 frankų už kilogramą. Aišku, mieliau valgyčiau jūrose plaukiojusias, o ne ūkiuose augintas, bet čia jau prabanga (sužvejota orata gali kainuoti iki 50 frankų už kilogramą! kainą litais gausite padauginę iš 2,20).

Kad jau pradėjau su beletristikomis, tai pratęsiu. Esu pasididžiuodama ne kartą pasakius, jog esu žvejo dukra ir moku atskirti ne tik karosą nuo ešerio, bet ir šviežią žuvį nuo nelabai šviežios. Ir su šiuo savo sugebėjimu esu jau ne kartą čia nusvilus. Parduotuvėse į mane kaip į ateivę žiūri, kai prašau parodyti žuvies akis (jos turėtų būti skaidrios)! Nežinau, argi labai jau juokingai skamba: norėčiau pažiūrėti į štai šios oratos akis, taip taip, šios 12.50 frankų už kilogramą... O jei akys neįtikina, dar ir žiaunas prašau parodyt - jos turėtų būti skaisčiai raudonos. Ir visa tai - italų kalba su accento esotico (liet. egzotišku akcentu). Tikras pardavėjų siaubas, ne kitaip!


Užteks rašliavų, einame prie recepto. Apie oratą rašiau prieš beveik metus, įrašas čia. Jau kelis kartus kepiau labai panašiai, tik kiek patobulintai.

Naujasis variantas.

3 oratos po maždaug 300-400 g
2 skiltelės česnako
rozmarino šakelė
šalavijo lapeliai
citrina
keli šaukštai sauso balto vyno
alyvų aliejaus
druskos, pipirų

Žuvį nuskusti, išimti žiaunas, nuplauti, nukirpti pelekus. Nusausinti, iš visų pusių pasūdyti ir pabarstyti pipirais. Nuplauti citriną ir žoleles (jei naudojame šviežias), nulupti česnako skilteles, citriną supjaustyti apvaliais griežinėliais.

Į kiekvienos žuvies pilvą  įkimšti kelis lapelius šalavijo, rozmarino, pusę skiltelės česnako ir 2-3 griežinėlius citrinos.

Pasiruošti kepimo popierių, geriau lenkti dvigubai. Dėti oratas ant popieriaus, apdėlioti likusiomis žolelėmis ir česnako skiltelėmis, užpilti apie šaukštą alyvų aliejaus ir 2-3 šaukštus vyno (skaityti pastabą apačioje). Popierių sukelti į viršu ir užsukti taip, kad neišeitų garas, suspausti krokodilo tipo spaustuku (ne virtuvinis, o ofiso reikalas).

Kepti įkaitintoje 200C orkaitėje apie 20 minučių. Svarbu labai neperkepti, bus sausa ir neskanu!

Kai iškeps, sudėti į indą, prieš patiekiant nuimti odą ir išdalinti valgytojams file pavidalu. Skanu su orkaitėje keptomis bulvėmis arba tiesiog su duona.

Pastaba: mano mieloji anyta, kurios kulinariniais sugebėjimais tikrai neabejoju (na.. tik kartais) sako, kad vynas ir žuvis kartu netinka, nes nustelbia žuvies skonį. Jei žuvis tikrai šviežia, vyno gal ir nereikia...

Pastaba nr. 2: sakoma, kad geriausio skonio oratos yra sveriančios kilogramą ar pusantro. Šias kepti reikia 40-45 minutes.

Pastaba nr. 3: Italija šiaip garsėja žuvies pasirinkimu, bet įdomu kodėl Romoje vyro tetos antros eilės pusbrolio dukros dukrai pediatras rekomenduoja valgyti šaldytą žuvį, o ne šviežią?

Greitas troškinys indiškais motyvais - raudonieji lęšiai, saldžioji bulvė, špinatai

Kad nebūtų mano bloge vien saldumynai vakarienei dedu vieną mūsų su bebé pamėgtą curry. Jis vegetariškas, dažniausiai verdamas kai monkey papà nėra namuose. Pagaminamas per maždaug pusvalandį, o tai labai didelis pliusas, ypač kai kažkas mažas rėkia apsikabinęs kojas ir maisto reikalauja čia ir dabar! Na gal jūsų vaikai taip nedaro. Mano daro. Tiesa, monkey bebé iš čia špinatus išsirankioja, geriau reiktų dėti susmulkintus.

nedidelis svogūnas
skiltelė česnako
truputis aliejaus
0,5 a.š. ciberžolės
a.š. garam masala
140 g raudonųjų lęšių
2 pomidorai
nedidelė saldžioji bulvė
špinatų (naudojau šaldytus, tris kubelius, apie 180g)
2,5 stiklinės vištienos sultinio

Puode ant aliejaus pakepti kapotą svogūną su česnako skiltele (jos nesmulkinu, išgriebiu baigus virti), sukepus svogūnams suberti prieskonius, sudėti lęšius, kapotus pomidorus ir užpilti sultiniu. Uždengti ir pavirti apie 10 minučių. Nuskusti ir kubeliais supjaustyti bulvę, dėti į puodą ir dar pavirti 10-15 minučių. Likus 5 minutėms iki pabaigos sudėti šaldytus špinatus. Jei naudosite šviežius, juos sudėti paskutinę minutę.

Valgyti su indiška duona naan arba su paprasta balta. Bulka, kaip mano mama pasakytų - itališkos baltos duonos ji duona neužskaito :D

Skanaus!

Šokoladiniai triufeliai. Ypatingai šokoladiniai

Žadėtieji ypatingieji šokoladiniai šokoladiniai arba šokoladiniai kvadratu. Tokie, kurių padauginus gali ateiti nekviesta draugė migrena. Naudojami saikingai šokolado mėgėjams turėtų būti tikra palaima. Man dar labai norėtųsi juos peperoncino milteliais pabarstyti, uch, būtų dar geriau. Arba riešutą į vidų įdėti (pas Eglę Žaidimų aikštelėje mačiau panašius), arba pavoliot riešutukuose, na galima visko pagal savo skonį ir pomėgius prigalvot. Man asmeniškai to aitriojo pipiro tetrūksta ir daugiau nieko.

Ingredientai apie 15 triufelių:
125 ml riebios grietinėlės
75 g smulkaus cukraus
90 g kakavos miltelių (nesaldintos)
plius kakavos pabarstymui

Persijoti kakavą. Puode ant nedidelės ugnies pakaitinti grietinėlę su cukrumi pakaitinti iki kol beveik užvirs. Įmaišyti kakavą ir nukelti nuo kaitros. Perdėti į plastmasinį indą, uždengti, atvėsinti šaldytuve (apie porą valandų). Kai masė sukietėja, kabinti arbatiniu šaukšteliu, greit pavolioti tarp delnų, barstyti kakava ir vėl dėti šaltai.

Skanauti, bet nepadauginti!

Receptas iš Red magazine. Jau du metus buvau neskaičius, dabar gavau lauktuvių iš Londono, skaitau kasdien bebè popietės miego metu balkone beskanaudama triufelius su kava (gėrių gėris...). Ir taip jau daugiau savaitė, kaip neperskaitau. Trumpai miega mano vaikas...

Beje, baigiasi mano BBC Good Food prenumerata, net suabejojau, gal verčiau Red magazine užsiprenumeruot? Jei reiktų rinktis pagal triufelių receptus, tai nugalėtojas aiškus, imčiau Red :) O kaži, gal geriau abu?

Šokoladiniai triufeliai. Ne tokie jau labai ypatingi

Vieną dieną užsimaniau šokoladinių burnoje tirpstančių triufelių. Tokių, kur skonis 10 iš 10. Nerealių. Ypatingų. Lyg tyčia naujai pašto dėžutėje nutūpusio BBC Good Food žurnale pasirodė receptas, kaip ten sakoma, labai skanių triufeliukų. Išbandžiau. Jie tikrai skanūs, bet kadangi tikėjausi 10/10, teko nusivilti... Jie žemiškai skanūs. Kokiam tvirtam šešetukui mano skalėje. Tiesa, nežemiškai skanius irgi pasigaminau, bet dabar apie tuos, kurie galbūt patiks tiems, kuriems šokoladiniai kvadratu triufeliai būtų per stiprūs :)

100 g šokolado, pieniško arba juodojo
75 ml kondensuoto pieno
100 g sausainių trupinių (pagal receptą Madeira cake crumbles, bet kur aš jį Šveicarijoj vėlų vakarą išpešiu?)
50 g maltų migdolų
100 g cukraus pudros
kakavos ir cukraus pudros dekoravimui

Užvirti puodą su vandeniu, inde virš garų ištirpinti šokoladą, sudėti likusius ingredientus. Rankomis suformuoti graikiško riešuto dydžio saldainiukus, juos atvėsinti šaldytuve. Apvolioti cukraus pudra ir kakava. Sako, kad stovi šaldytuve savaitę.

Gaminau su savoiardi (damų pirštelių) sausainių trupiniais, bet manau, kad su biskvito trupiniais būtų buvę skanesni. Skanaus :)

Vištienos biryani

Pas mus pavasarėja. Vis dažniau šviečia saulė, jau kuris laikas kvepia pavasariu. Šis receptas bandytas seniau, kai saulės ne taip daug matydavom, taigi teko kviestis saulę ant stalo vištienos biryani pavidalu. Ciberžolė patiekalui suteikia gražią geltoną spalvą, kuria tikriausiai ir susigundė mūsų mažylis. Nepaisant to, kad patiekalas buvo gan aštrokas, labai smagiai paužkandžiavo. Ir net pilvo po to nesusuko...

300g basmati ryžių (naudojau tokius, kokius radau spintelėje)
25g sviesto (pyliau aliejų)
didelis svogūnas
lauro lapas
3 kardamono ankštys
nedidelė cinamono lazdelė
a.š. ciberžolės
4 vištienos krūtinėlės, supjaustytos gabaliukais (mes sunaudojom šaldytą vištieną)
4 š. kario pastos (naudojau Hot spicy red curry paste)
850ml vištienos sultinio
dar galima dėti razinų, migdolų plokštelių, kalendros lapelių

Ryžius pamirkyti vandenyje, praskalauti po šaltu vandeniu iki kol vanduo bus skaidrus. Keptuvėje ant aliejaus pakepti svogūną, lauro lapą, kardamoną ir cinamoną apie 10 minučių. Sudėti ciberžolę, vištienos gabaliukus, kario pastą ir apkepti vištieną.

Sudėti ryžius (ir jei naudojam, razinas), supilti sultinį, uždengti dangčiu, užvirinti, kaitinti 5 min numažinus kaitrą iki minimumo. Tada nuimti nuo viryklės ir palikti 10 minučių. Išmaišyti, paskaninti kapotais kalendros lapeliais ir migdolais.

 

Šis receptas iš BBC Good food žurnaliuko, tad nemanau, kad labai autentiškas. Kitą kartą norėčiau pabandyti pasigaminti pagal Jūratę iš Virtuvės su indišku prieskoniu, autentiškiau tikriausiai nerastume :)

Gimtadieniniai keksiukai Nr. 2

Kaip jau pasigyriau anksčiau, bebé gimtadieniui prikepiau keksiukų. Buvo balti keksiukai ir šokoladiniai keksiukai. Baltieji nugalėjo šokoladinius. Po to baltuosius kepiau dar kelis kartus. Mamos gimtadienį Lugane atšventėm irgi su jais. Mamai be galo patiko, grįžusi namo visiems išgyrė, dabar jaučiuosi kulinarinė didvyrė gimtąjame mieste, nes visi net neragavę prašo recepto. O už receptą esu dėkinga Londono laikų draugei Kristinai.

12 keksiukų reikės
75g pieno
25g sviesto
75g miltų
0,5 a.š. kepimo miltelių
2 kiaušinių
1/8 a.š. vanilės ekstrakto arba vanilinio cukraus
125g labai smulkaus cukraus (angl. caster sugar ital. zucchero finissimo)
žiupsnelio druskos

Aptepui
25g sviesto
100g kreminio surio (Philadelphia full fat būtinai, sako Kristina)
200g cukraus pudros arba labai smulkaus cukraus (aš siūlau cukrų, žr. pastebėjimą žemiau)

Orkaitę įkaitinti iki 200C, pasiruošti keksiukų kepimo formą su 12 popierinių formelių.

Pieną užkaitinti beveiki iki virimo, nuimti nuo kaitros, įštirpdyti jame sviestą. Palikti atvėsti vis pamaišant, kad sviestas nesukietėtų.

Kiaušinius su vanile plakti mikseriu iki baltų putų apie 7 minutes. Vis plakant po truputį dėti cukrų. Įsijoti miltų, kepimo miltelių ir druskos mišinį, pamažu supilti pieną su sviestu. Tešla gaunasi gana skysta.

Supilti į formeles užpildant maždaug 2/3 formeles, kepti 15 minučių iki kol pageltonuos.

Pasiruošti užtepą. Ištirpdyti sviestą. Išplakti sūrį su cukrumi arba cukraus pudra iki purumo, supilti sviestą. Palaikyti šaldytuve bent valandą iki užtepant.

Pastebėjimas - man keksiukai gavosi daug skanesni vietoj cukraus pudros naudojant labai smulkų cukrų. Jis kažkiek jautėsi aptepe, bet tai netrukdė.

Gaunasi lengvučiai skanučiai keksiukai. Labai lengvai sumaišomi, netgi įmanomas variantas 'vienoje rankoje vaikas, kita keksiukus kepu' :) Nors... jei nereikia riboti sviesto ir cukraus kiekio, baisiai skanūs ir šie mano seniau kepti avietiniai keksiukai.