Vištiena su citrinomis, sumac ir za'atar

Vieša paslaptis, kad esu įsirašiusi į Ottolenghi mylėtojų sektą. Jei kas nesusidūrėte, Yotam Ottolenghi yra gerai žinomas šefas, turintis net penkias užkandines Londone. Savo receptais kurį laiką dalinosi kulinarinėse skiltyse laikraščiuose, galiausiai savo gerbėjus palepino dviem kulinarinėm knygom - Plenty ir Ottolenghi. Man jo receptai yra nuostabūs, apjungiantys kultūras, praturtinantys virtuvės lentynas iki šiol negirdėtais ingredientais.  Jie gana paprasti, bet reikalaujantys drąsos ir šiek tiek patyrimo. Bent man ne visada gaunasi iš pirmo karto. Kad ir šis patiekalas, kurį jau gamino ir Jurga iš Savaitgalio rendezvous, pirmą kartą pabandžius, gero įspūdžio nepaliko. Atrodo, viskas turi būti nuostabu, bet kažkas ne taip ir kažko trūksta. Antrą kartą išbandžius drįstu tvirtinti, kad svarbu pamarinuoti per naktį. Ir nepatingėti paieškoti visų reikalingų prieskonių.

Tiesa, Ottolenghi knygą vėl atsiverčiau, nes pagaliau apsilankiau jo užkandinėje Londone, Islingtone. Kai užaugau, mane tapo sunku nustebinti ir priversti kažkuo susižavėti... taigis prie Ottolenghi langų pasijaučiau vėl kaip vaikas saldainių parduotuvėje. Visko norėjosi paragauti, visko. Ypač tų patiekalų, kurie namuose nesigavo. Mano supratimu, porcijos ten didelės, už 14 svarų gauni paragauti trijų rūšių salotų ir vieną pagrindinį patiekalą. Man teko žalių pupelių salotos, baklažanai ir vištiena su graikiškais riešutais (atrodo apie 12-13 svarų už tokią kombinaciją). Stalo kompanionai, sukirtę kalafijorų, brokolių, kopūstų salotas su aviena, paskui kalbėjo, kad porcijos mažos. Nieko jos nemažos, garantuoju, nes ten svarbiausia, kad ir desertams vietos užtektų. Pasirinkimas didžiulis, išsirinkti sunku, norisi visko po vieną ir dar pakartot. Išsirinkau šokoladinį brownį, nes labai jau norėjau pažiūrėti, ar tikrai man nesigauna pagal jo receptus, ar taip ir turi būti. Saldus palengvėjimas - taip ir turi būti...

Plius, jie ten visai draugiški vaikų atžvilgiu. Gyvenau Londone jauna ir be vaikų, tai jų nepastebėdavau ir, tiesą pasakius, niekad viešose vietose nepasigesdavau. Dabar, kai jau užaugau ir visur su savim vežiojuos trimetį vietoj nenustygstantį bernioką, pastebėjau esminį skirtumą tarp itališkų ir britiškų viešojo maitinimo įstaigų. Italijoje ir pietinėje Šveicarijos dalyje niekada, niekada nebuvau pasijutus nelaukiama su vaikais (aišku, priklauso nuo vietos, kalbu apie paprastas užkandines, picerijas, ne žvaigždėmis apkabinėtus restoranus). O va Londone - kita kalba. Niekas mums nieko nesakė, bet tikriausiai žvairuojantys aplinkiniai pasiunčia nematomas, bet labai gerai jaučiamas bangas - vaikai vakare miega, o ne paskui tėvus trankosi.

Receptas

viščiukas, ketvirčiuotas (kojos ir sparnai/krūtinėlė)
svogūnas, plonai pjaustytas
citrina, pjaustyta plonomis riekelėmis
2 česnako skiltelės, sugrūstos
4 šaukštai alyvų aliejaus
1,5 a.š. šviežiai maltų kvapniųjų pipirų
a.š. cinamono
šaukštas sumac (žagrenio)
a.š. šviežiai maltų juodųjų pipirų
1,5 a.š druskos
stiklinė vandens ar sultinio
2 šaukštai za'atar

vištieną sumaišyti su visais prieskoniais (išskyrus za'atar), svogūno ir citrinos riekelėmis, apipilti vandeniu ar sultiniu ir palikti marinuotis per naktį šaldytuve.

sudėti į skardą, apipilti marinatu su visais svogūnais ir citrinomis, pabarstyti za'atar. Kepti iki 200C įkaitintoje orkaitėje 40 minučių.

Šįkart gavosi labai skanu. Valgė net tas, kuris nevalgo ir nevalgydamas nori būti gaisrininku.