Šokoladiniai browniai su karamele

Man užėjo begalinis noras rašyti lietuviškai. Kur aš daugiau tai galiu įgyvendinti, jei ne čia, savo senajame apleistajame kulinariniame bloge. Net nežinau apie ką noriu rašyti, svarbiausia, kad lietuviškai. Gerai būtų tikriausiai koks receptas naujas, geras, šviežiai išbandytas. Tokių nebuvo daug pastaruoju metu. Dabar receptai pas mane skirstomi į kategorijas - nerealūs arba geri, t.y. tie, kurie atsiduria bloge. O visi likę lieka vienoje kategorijoje, kurią galima įvairiai pavadinti - išbandyti, neįkvėpę, nesigavę, neįdomūs, neverti dėmesio, per paprasti, nevykusiai nufotografuoti, nefotogeniški, per greitai suvalgyti arba dėl kokių kitų priežasčių čia nepatekę.

Rašymą prisiminti mane paskatino Bea, skyrusi stilingo blogo apdovanojimą. Labai gera būti apdovanotai, net jei pati gerai nesupranti už ką. Ir galvojau po Bea emailo ilgai, mąsčiau apie šitą blogą. Kaip jis atsirado iš absoliutaus neturėjimo ką veikti ir turėjo buvo paprastas 'ką mes valgom' įrodymas vyro giminaičiams Italijoje. Planas visiškai nevykęs ir nepavykęs. Net jei giminaičiai kasdien telefonu klausia, ką mes valgėm ar valgysim, tai nereiškia, kad jie eis internetan pasižiūrėti. Nes gi svarbiausia ne žinoti, ką valgėm, o apie tai kalbėtis. Po beveik keturių metų supratau, kad internetiniai dalykai čia visai nė prie ko.

Po kiekvienos vakarienės fiksavimo atėjo fazė - dedu tik dėmesio vertus patiekalus. Ir galiausiai - tik tuos, kuriuos moku nufotografuoti. Taip ir numiršta blogai...

Bet monkey blogo aš visai dar nelaidoju. Nes netgi jei ir ne(pa)rašau, mintyse savo skaitytojams visada kurpiu įrašus. Visą gruodžio mėnesį 'rašiau' reportažą apie paprastą šeimos gyvenimą Romoje, pietus, vakarienes, užkandžius. Turėjo būti visai įdomus skaitalas, tikriausiai. Dar turėjo būti daug visokių pasakojimų, bet kažkodėl nebuvo. Reiks dar gerai pagalvoti ir paklausinėti savęs, o kodėl?

Poreikis rašyti patenkintas. Dabar receptas. Iš tų nerealiųjų kategorijos, pagal David Lebovitz.
Ir, turiu pridėti, pavojingas tiems, kam nuo šokolado tenka su draugauti su migrena. Ech, bet verta...

115 g sviesto
25 g nesaldintos kakavos (geros kokybės)
170 g juodo šokolado
200 g cukraus
3 kiaušiniai
a.š. vanilės ekstrakto arba vanilinio cukraus
140 g miltų
100 g skrudintų ir kapotų pekanų riešutų (nebūtina, bet beveik privalu dėti; galima pakeisti graikiškais)
indelis dulce de leche (karamelės, 'pieno marmelado', rududu ar pan.)

Apie Dulce de Leche - pas David Lebovitz labai išsamus aprašymas, kaip šito skanėsto pasigaminti iš kondensuoto pieno. Aš ėjau trumpesniu keliu ir pirkau, bet kitą kartą tikrai gaminsiu pati.

Dabar labai greitas ir aiškus gamybos procesas.

Orkaitę įkaitinti iki 175 laipsnių. Paruošti kepimo formą. Geriausiai speciali, kvadratinė, skirta browniams. Aš naudojau 25 cm tortinę. Iškloti kepimo popieriumi, patepti sviestu.

Puode ant nedidelės ugnies ištirpinti sviestą. Sudėti šokolado gabalėlius, maišant ištirpinti ir juos. Nuimti nuo ugnies. Suberti kakavą, išmaišyti. Po vieną įmaišyti kiaušinius. Po to ir cukrų, vanilę, galiausiai miltus. Ir riešutus.

Pusę tešlos supilti į formą. Paskleisti trečdalį karamelės. Tada vėl tešla ir keli šaukštai karamelės. Ją pamaišyti buku peiliu. Kepti 35-45 minutes. Valgyti, vaišinti draugus ir pasiruoštis kelias kopijas recepto, nes garantuotai prašys.